Gᶤᵛᵉ Yᵒᵘʳ Sᵐᶤˡᵉ Fᵒʳ Eᵛᵉʳʸ Oᵑᵉ More than I can say...

Vis dar gyvenu Tavimi. Noriu nekęsti, nenorėti, nejausti. Nieko tik Tau. Pamiršti vien tam, kad Tu mane prisimintum. Nepamirštum nepaleisti. Aprėpti mane savimi. Išlaisvink mane prašau nuo šios priklausomybės. Išlaisvink mane nuo savęs. Išlaisvink prašau, išmokyk mane Tave paleisti ir aš pajusiu ramybę širdyje. Atsipalaiduosiu nors akimirkai. Papasakok kaip man gyventi, kai nežinau kas su manimi darosi. Meile, man reikia Tavo pagalbos, gelbėk mane. Prašau išgelbėk kol aš dar gyva šiai dienai. Nes ryt gali būti per vėlu. Bijau rytojaus nes jaučiu kad diena kai manęs nebeliks jau čia pat...

  Aš kaip kalinys bejėgis, mąstydama  apie tave jaučiuosi  įkalinta  savyje. Savo mintyse, tyloje. Kad ir kaip norisi viską  išsakyti kam nors, man paprasčiausiai užsiriša liežuvis aš  prarandu balsą,  nutrūksta  balso stygos , mintys susimaišo  su ledu ir ugnimi. Tai kas būna  mano galvoje,  pavirsta į  nevaldomą uraganą. Ima verkti širdis . Vidinis balsas guosdamas širdį vis dar šalina  ir šalina tai kas po begalės laiko dar buvo likę nuoskaudų skiltyje siekant pašalinti viską  iki nulio... Mintys tampa nerišlios , o sakiniai , vien tam,  kad juos suprastum, turi juos skaityti ir skaityti dar dešimtis kartų pradedant nuo pradžios . Nesuprantu, kodel man taip sudėtinga sudėlioti mintis savo galvoje apie Tave.   Tikrai ne maža laiko jau praėjo.  Kaip beprotiškai  sunku būdavo.  Sapnuoti kas nakt Tave,  o atsibudus rasti kitą  šalia . Užmerktomis akimis pakeli savo bejegį kūną...

Meile? Kas tai? Meilė tai neaprėpiamas jausmas , kai vis dar nori turėti tai , ko jau seniai nebeturi ir nežinai ar turėsi, tačiau tikiesi. Man meilė tai Tavo vardas.  pabėkime nuo pasaulio, būkime kartu , juk galima, tik meldžiu panorėk... Kas dien širdis verkia kaip myli , ir jei tavęs nebeliktų ji verktų priešais tave. Taip pat kaip verkiu aš liūdnais vakarais. Ir žmonės sako laikas gydo, deja ne, mano laikas Tavęs taip ir neišgydė, jis verčia ilgėtis stipriau ir tik įsikibus į pagalvę atiduodi jai savo ašaras , nes niekas kitas taip ir nesužinos kokie šie metai buvo sunkūs kupini laukimo. Laukimo Tavęs , tavo rankų liečiančių mano kūną.  Prisiek man jog myli ją . Aš nepatikėsiu . Meluok sau tiek kiek leisi tai daryti, tačiau tavo kūnas šalia manęs sako ką kitą, jūros krantu žengiant kai laikei mane už rankos .  Pamenu tik tai kokios šiltos man buvo Tavo rankos kurių niekad nenorėjau paleisti. Ir jeigu tai skaitant suvirpės širdis, leisk man žinoti. Ir drą...

Praėjo begalės laiko nuo paskutinio mano rašymo. Daug kas pasikeitė, vieni atėjo kiti išėjo. Mokausi neprisirišti prie žmonių. Kaip sunku paleisti tuos kuriuos įsileidi, apsimesti tuo kuo rodos nesi. Visgi tai apie mus . Kaip sunku yra priversti kitą gerbti tave kai į tave žiūrima tiesiog kaip į eilinį mėsos gabalą.  Retas žmogus su vertybėmis, ir visgi niekad nemaniau , jog man bus taip sunku rasti tokį su kuriuo tiesiog norėtum Tylėti apie nieką. Taip nelengva rasti žmogų kuriam rūpėtų tavo vidus. Ir visgi ką pasakytum jei pripažinčiau , kad klydau ir stiprybė nėra tokia stipri kokia atrodo, ir rodos nieko nėra amžino, bet tu esi amžinybė .  Kartas nuo karto prigaunu save klausiančią saves ar kada nors leisiu dar sau pamilti taip stipriai, kaip leidau sau pamilti Tave. Ir aš žinau , kad ieškodama tobulybės nerasiu pliusų . Mes galim išeiti šimtus kartų net kai sakom, jog nemylim ir net jei tada netikime , jog tai tiesa , tiesa pripažins jog klydai ir visgi ar tikrai mes...

Kartais stebiu kokį užpisantį žmogų ir svarstau, už ką aš jo taip nemyliu. Ir pasirodo, kad ne paties žmogaus aš nevirškinu, o tų sąvybių, kuriomis jis taškosi. Juk jeigu aš jį pamatyčiau ramiai miegantį su išbėgusia seilyte ant pagalvės, vargu ar piktai suraukčiau antakius. Gal net apkamšyčiau ir galvytę paglostyčiau. Todėl dabar pamačius kokį pridurką, aš mintyse jį siunčiu ne na#ui, o miegot.

Vargu ar kada nors būčiau pagalvojusi, kad teks prisipažinti - aš išdaviau. Apgavau daug nekaltų žmonių. žmonių, kurie manimi pasitikėjo ir manimi tikėjo. Aš kritau žemai ir galų gale šiame realiame žaidime bėgdama aš atsimušiau į kalėjimo tvorą. Mane nukratė elektra, ta suknista vienatvė, noras meilės, jos ieškojimas netinkamais keliais, viengulėje rusiškoje ruletėje - pamils arba ne. Bet tada su pratau, kad šis žaidimas be pralaimėjimo - mane sugniuždė, bet niekas apie tai nesužinojo. Aš nekiauksėjau ir nelojau. Net necypiau ir nemiauksėjau beieškodama prieglobsčio. Tada pasakiau, kad dirbtinai susikurta šlovė kai kurių akyse man visai nebereikalinga. Niekas neužgoš savigraužos,  nes niekas niekada to net negalėjo įtarti, juk atrodžiau tokia laiminga ir tokia savimi pasitikinti kitų akyse. Tik aš pati turėjau tai įveikti. Ir žinau, kad visados teks gyventi su savimi. Nuo savęs nepabėgsi.. Tik jos, tik tos klaidos yra tai, kas esu Aš. Aš - iš didžiosios raidės.

Vieną dieną mes atleisim vienas kitam. Visi dumblai, kuriais isterikuodami aptaškėm vienas kitam veidus.. Jie sudžius ir nubyrės su netikra skūra. Tik mudu du nuogi stovėsim prieš vienas kitą ir verksim taip, kaip verkia mažos mergaitės arba dideli berniukai. Mes bijosim atsiprašyti vienas kito.  Ar prisimeni, kada buvai mažas ir sakei, kad atsiprašyti lengva? Juk tereikia ištarti vieną žodį.  O kaip dabar? Tas pats ir su manimi.  Bet aš tau atleisiu ir be atsiprašymų. Man nereikia tavo žodžių. Aš tikiu, kad širdys linkusios klysti. Juk jos, galų gale nieko nemoka.. Tik besąlygiškai.. Žinai ką daryti.

Kartą pasisiūliau apglėbti pasaulį dvejomis rankomis, nes be galo jį mylėjau. Kiekvieną ten gyvenantį niekšą. Tą, kuris stikliniu buteliu vožė man per veidą ir praskėlė antakį. Ir tą, kuris suspardė už nepasidalintą cigaretės dūmą. Bet štai kas įvyksta, kai myli iš visos širdies. Tau nukerta rankas. Bet mes nesirenkame ką ir kiek mylėti. Su tuo jau gimstama. Ir kai myli, tai moki mylėti ir be rankų. Juk tai tavo viduje ir norisi tuo rūpintis, net jei žinai, kad vieną dieną tau nukirs ir kojas.