Vieną dieną mes atleisim vienas kitam. Visi dumblai, kuriais isterikuodami aptaškėm vienas kitam veidus.. Jie sudžius ir nubyrės su netikra skūra. Tik mudu du nuogi stovėsim prieš vienas kitą ir verksim taip, kaip verkia mažos mergaitės arba dideli berniukai. Mes bijosim atsiprašyti vienas kito.
Ar prisimeni, kada buvai mažas ir sakei, kad atsiprašyti lengva? Juk tereikia ištarti vieną žodį.
O kaip dabar? Tas pats ir su manimi.
Bet aš tau atleisiu ir be atsiprašymų. Man nereikia tavo žodžių. Aš tikiu, kad širdys linkusios klysti. Juk jos, galų gale nieko nemoka.. Tik besąlygiškai.. Žinai ką daryti.
Ar prisimeni, kada buvai mažas ir sakei, kad atsiprašyti lengva? Juk tereikia ištarti vieną žodį.
O kaip dabar? Tas pats ir su manimi.
Bet aš tau atleisiu ir be atsiprašymų. Man nereikia tavo žodžių. Aš tikiu, kad širdys linkusios klysti. Juk jos, galų gale nieko nemoka.. Tik besąlygiškai.. Žinai ką daryti.
