Tau...
Kartais atrodo, jog gyvenu tarp dviejų skirtingų pasaulių. Nežinau ar pati save taip išvedu iš to kelio kuris kartais atrodo tobulas, ar tai kažkas kito... Atleisk, kad menęs nesupranti... Atleisk, kad kartais aš būnu tokia bjauri... Atleisk, kad neapkabinu, kai būna šalta... Atleisk, kad negaliu. Nesugebu būti tobula Tau. Atleisk, kad noriu švelumo... Atleisk, jei kartais netiki žodžiais mano... Visi tie pykčiai tik kandūs mudviejų principų padariniai kurių mes kartu atsisakyti taip ir neišmokome... Gal pabandyti atskirai? Perprasti sunkiau, nei manei... Visi principai, mėginimai įrodyti, kad aš teisesnė ar kad visgi teisus tu... Po galais jie nieko verti. Kam mums to reikia? Man to nereikia... <3 Aš nesuprasiu, pamėgink suprasti Tu. Man neužteks, neužteks visų tų malonių akimirkų. Dabar man jų trūksta. Trūksta tavęs... O kaip buvo gera kai kartu galėjome vaikščioti rudeniniais lapais padengtu keliu šildantis savo rankas tavo delne? Nereikėjo pyktis,...