Kai galvoju apie Tave
Aš kaip kalinys bejėgis, mąstydama apie tave jaučiuosi įkalinta savyje. Savo mintyse, tyloje. Kad ir kaip norisi viską išsakyti kam nors, man paprasčiausiai užsiriša liežuvis aš prarandu balsą, nutrūksta balso stygos , mintys susimaišo su ledu ir ugnimi. Tai kas būna mano galvoje, pavirsta į nevaldomą uraganą. Ima verkti širdis . Vidinis balsas guosdamas širdį vis dar šalina ir šalina tai kas po begalės laiko dar buvo likę nuoskaudų skiltyje siekant pašalinti viską iki nulio... Mintys tampa nerišlios , o sakiniai , vien tam, kad juos suprastum, turi juos skaityti ir skaityti dar dešimtis kartų pradedant nuo pradžios . Nesuprantu, kodel man taip sudėtinga sudėlioti mintis savo galvoje apie Tave. Tikrai ne maža laiko jau praėjo. Kaip beprotiškai sunku būdavo. Sapnuoti kas nakt Tave, o atsibudus rasti kitą šalia . Užmerktomis akimis pakeli savo bejegį kūną...