Ir mes turėjom svajonių
Tu niekad nesuprasi kaip skaudu mylėti žmogų, kurį myli stipriau už norą gyventi...Smarkiau už orą kuriuo kvėpuoji... Palaidojus praeitį pažvelgti į ją vėl ir tylėti ramiu veidu kai širdis tiesiog rėkia. Kiekvieną dieną malšinti jausmus, meilę,mintis. Numesti kažkur toli ir laukti kitos dūmo dozės vien tam kad galėtum prisiminti tai akimirkai trumpai tai kas buvo gera, svajones...Priminti sau tai apie ką garsiai prabilus vėl stoja širdis. Ir mūsų svajonės tapo nebe mūsų. Tik mano ir tik tavo tačiau atskirai. Tu isejai ir pasiemiai Musu svajones su savimi. Nepalikdamas man vilciu svajoti dar, bent karta... O kaip noriu ,kad ir vel mes turetume svajoniu ,svajoniu lyiai tiek. Svajoniu be savigrauzos, pykcio, principu, ne pagarbos, melo .