Kartą pasisiūliau apglėbti pasaulį dvejomis rankomis, nes be galo jį mylėjau. Kiekvieną ten gyvenantį niekšą. Tą, kuris stikliniu buteliu vožė man per veidą ir praskėlė antakį. Ir tą, kuris suspardė už nepasidalintą cigaretės dūmą.
Bet štai kas įvyksta, kai myli iš visos širdies. Tau nukerta rankas.
Bet mes nesirenkame ką ir kiek mylėti. Su tuo jau gimstama. Ir kai myli, tai moki mylėti ir be rankų. Juk tai tavo viduje ir norisi tuo rūpintis, net jei žinai, kad vieną dieną tau nukirs ir kojas.
