Kai galvoju apie Tave
Aš kaip kalinys bejėgis, mąstydama apie tave jaučiuosi įkalinta savyje. Savo mintyse, tyloje. Kad ir kaip norisi viską išsakyti kam nors, man paprasčiausiai užsiriša liežuvis aš prarandu balsą, nutrūksta balso stygos , mintys susimaišo su ledu ir ugnimi. Tai kas būna mano galvoje, pavirsta į nevaldomą uraganą. Ima verkti širdis . Vidinis balsas guosdamas širdį vis dar šalina ir šalina tai kas po begalės laiko dar buvo likę nuoskaudų skiltyje siekant pašalinti viską iki nulio... Mintys tampa nerišlios , o sakiniai , vien tam, kad juos suprastum, turi juos skaityti ir skaityti dar dešimtis kartų pradedant nuo pradžios . Nesuprantu, kodel man taip sudėtinga sudėlioti mintis savo galvoje apie Tave. Tikrai ne maža laiko jau praėjo. Kaip beprotiškai sunku būdavo. Sapnuoti kas nakt Tave, o atsibudus rasti kitą šalia . Užmerktomis akimis pakeli savo bejegį kūną nuo lovos, prisidegi cigaretę , įtraukiant dūmą pažvelgus į laikrodį antra valanda. Dabar naktis. Į lovą grįžti nebesinori, nes per 15 minučių bandai susivokti. Ką ir kodėl sapnavai, prisidegi antrą cigaretę įtrauki dar vieną dūmą ir Tau palengvėja . Viską palieki sapnuose. Nes atrodo nieko nebepakeisi, papasakoti taip pat neturi kam . Ir taip kas nakt. Kai prieš užmiegant pradedi prisiminti kas visgi buvo meilė Mums. Impulsyvūs veiksmai kai viskas vykdavo eksprontu, pabėgdavome iš pamokų pasislėpdavome nuo pasaulio, suglumintų bei suvaržytų asmenybių ir buvome tik Tu ir tik Aš. Viskas su laiku pasikeitė .Pasikeičiau Aš, pasikeitei Tu. Tačiau kaip bebūtų finalinėje kovoje likome tik Tu sau ir tik Aš sau pačiai . Abu atskirai, atsiskyrę bei atskirti. Laukimas mane graužė patyliukais. Nauji santykiai tiek Tau tiek Man. Ir visvien mintimis kas nakt pas Tave slapta aš bėgu , o tu pas mane tik sapnuose. Bandžiau save realizuoti naujuose santykiuose, mėginau klausyti , suprasti , duoti daugiau nei galiu ar moku tačiau nepakankamai norėjau tai daryti . Viskas ėmė griūti ir tai tiesiog nebedžiugino. Ėmė svirti rankos užgraužė rutina. Ir vėl aš mintimis pas Tave. Nes, kad ir kiek laiko jau praėjo ar praeis aš vis dar sergu Tavimi ir šiluma, svajonėmis su Tavimi. Taip gera pamatyti tave dar kartą prie savų durų , vėl ir vėl . Dar ir dar kartą norėčiau, jog tai nesibaigtų. Džiaugsmas , laimė ir pilnatvės jausmas užlieja mano krūtinę, kai prieš užmiegant turiu galimybę apkabinti Tave, ir daugiau atrodo nieko nebetrūksta MAN. Savanaudė AŠ . Taip norisi su Taivimi pasikalbėti, tačiau kaip, nuo ko pradėti . Padėjusi Tau savo minčių vulkanų išalintą galvą ant peties miegui aš stebiu Tave, matau kad ir Tu neužmerki akių , kažkas tave taip pat neramina. Bet tyliu ir aš ir tu. Nes būnant kartu mums tai tapo įprasta, juk tyla kartais pasako daugiau nei žodžiai kuriais mes drabstomės. Atrodo apie viską jau kaip ir kalbėta . Atrodo nebeturim ką pasakyti vienas kitam, tačiau vistiek mes laikas po laiko užmiegame kartu. Sakysi svajoklė mergaitė . Nededu vilčių į nieką juk mano pirmosios svajonės buvo Tau. Susimąstau kas būtų jei būtų . Kaip viskas būtų . Ir kartais atrodo, kad mano gyvenimas susideda iš laukimo valandų, o laikas vis dar negailestingai bėga . Ir kai pagalvoju, kad kartais tikrai labai labai norėjau ir sulaukiau to , tai leidžia vėl svajoti, nes žmogus tik svajonėmis gyvas. Jei neturėsim svajonių dėl ko mes gyvensim? Kokia bus viso to prasmė . Ir vėl pamačius Tave noriu atiduoti Tau viska ka tik galiu ir turiu , dalintis paskutiniu oru , atiduoti paskutines saldaus miego sekundes ir ... ir... daryti gero nieko nesitikint atgal, nes tai mums suteikia pilnavertiškumo jausmą . Jausmas, kai gera kitam verčia Tave patį jaustis gerai. Vėl užlieja svajonės , tik jos tvirtesnės . Ir toliau aš kaip mažas vaikas be atsakomybės jausmo, svajoju prieš užmiegant bandau surast tą teisingą kelią visoje šioje minčių bedugnėje. Tačiau palieki mane be žemėlapio ir aš paklystu vėl ir vėl.
