-Ką tu darai kas kart kai aš išeinu? -Laukiu kol sugrįši.
Pranešimai
O aš vis dar sergu, sergu ta nepagydoma liga kuri kankina diena iš dienos, kurios dėka neturiu blaivo mąstymo, kurios dėka kiekviena mano mintis yra savaip išprotėjusi, savaip verčia pažvelgti į tai nuo ko tu suki savo akis ir tu supranti ,jog akių jau nebepaslėpsi nes viskas yra ir turi būti taip kaip nusprendei Tu ir ta liga vadinasi tavo vardu...
Snaigės
Ir mano širdyje dar niekada nebuvo taip šalta, kaip tą kart . Buvo, bet ne taip. Ir galiausiai tu supranti , jog nepabėgsi nuo to ko bėgi, net ir bėgančius laikas vejasi , o tavęs pavyti jis taip ir nesugebėjo. Jam neišėjo. Taip pat kaip ir snaigėms mano širdyje ištirpti nebuvo lemta iki to, kaip tą kartą kai sėdi ir atrodo nieko nejauti , bet tik atrodo , o gerklę kažkas spaudžia ir tu liepi jam tylėti tam, kad ašaros neriedėtų, nes išgirdus jo balsą laikas sustoja ir snaigės virsta vandeniu. Tai akimirkai saulė nušviečia tavo kūną, jauti ,,nostalgiją''. Ir staiga viskas pavirsta ledu vidury vasaros tą patį kartą tik jau kitu metu.
Ištraukos
Visad norėjau ir siekiau , kad mano antra pusė būtų laiminga. Juk ji antra mano pusė, dalis manęs. Jei ji bus laiminga būsiu ir aš , bent jau taip galvojau tuo metu. Laikas bėgo atsirado ilgesys. Sunkios darbo dienos vakarais versdavo susimastyti kas bus toliau su tavo gyvenimu, kaip gyvensi vėliau kai suvoksi , kad likai viena. žinutės virto skambučiais, žodis ,,labanakt'' pasikeitė į ,,ilgiuosi Tavęs''. Ir aš dvi savaites buvau tokia laiminga, degiau noru grįžti jam į glėbį, apkabinti, pasakyti kaip stipriai myliu , kaip man buvo sunku be jo . Mūsų santykiai nebuvo tokie apie kokius mes svajojom tuo metu , tačiau po dvidešimties valandų kelionės aš skubėjau ne į lovą, bet į jo šiltas tvirtas rankas kuriose jaučiausi saugi net tamsiausią naktį. Atrodė , jog laikas neegzistuoja būnant su juo. Labai liūdna, kai viskas, ką tu gali apsikabinti, tėra meškiukas, viskas, ką gali priglaust prie lūpų - cigaretė, o "saldžių sapnų" palinkė...