Praėjo begalės laiko nuo paskutinio mano rašymo. Daug kas pasikeitė, vieni atėjo kiti išėjo. Mokausi neprisirišti prie žmonių. Kaip sunku paleisti tuos kuriuos įsileidi, apsimesti tuo kuo rodos nesi. Visgi tai apie mus . Kaip sunku yra priversti kitą gerbti tave kai į tave žiūrima tiesiog kaip į eilinį mėsos gabalą.
Retas žmogus su vertybėmis, ir visgi niekad nemaniau , jog man bus taip sunku rasti tokį su kuriuo tiesiog norėtum Tylėti apie nieką. Taip nelengva rasti žmogų kuriam rūpėtų tavo vidus. Ir visgi ką pasakytum jei pripažinčiau , kad klydau ir stiprybė nėra tokia stipri kokia atrodo, ir rodos nieko nėra amžino, bet tu esi amžinybė .
Kartas nuo karto prigaunu save klausiančią saves ar kada nors leisiu dar sau pamilti taip stipriai, kaip leidau sau pamilti Tave. Ir aš žinau , kad ieškodama tobulybės nerasiu pliusų . Mes galim išeiti šimtus kartų net kai sakom, jog nemylim ir net jei tada netikime , jog tai tiesa , tiesa pripažins jog klydai ir visgi ar tikrai mes vis dar esame per maži atleisti ?
Nenusisuk nuo to kas tave vertė jaustis laimingu net jei tai skaudu, prisimink tai su ašaromis akyse ir didžiuokis, jog tai buvo tavo laimė, jog žinai kokia jos kaina... Kiek praradai , kiek laimės savo iššvaistei? O dabar atrodo viskas visai kitaip, atrodo tiek progų turėjai, apkabinti , priglausti savo kūną prie to kam dabar neatleidi, ir dar tūkstantį kartų apkabinus išrėkti visam pasauliui kai stipriai tu myli ! Ir vis dar , vis dar myli tai ko nebėra.
Kaip norisi išgirsti , jog taves pasiilgo . Jausmas kai esi visiškai vienas, vienas tarp keturių sienų. Ir tik sugrįžęs ten iš kur pabėgai supranti kiek daug tas žmogus su kėkviena diena įnešė į tavo gyvenimą.... Kai gali teigti jog taip, tai Tu buvai mano tobulėjimas, ir net jeigu tai tiesa, aš noriu jog sugrįžtum nors akimirkai trumpai, žinok , jog ilgai laukiau ir vis dar laukiu . Nes tai Tu mano sėkmė, Tu mano laimė. Mano viršūnė esi Tu .
Ir visgi kiek daug kainuoja pasitikėjimas, lygiai tiek kiek tavo paties tikėjimas kai tikiesi pergalės ir nori sau įrodyti , jog šį kart tau pavyks, mokaisi iš klaidų iš kurių pasimokyti neįmanoma nes tai jausmai kurie ir taip nuvalkioti. Noriu paleisti savo pasaulį, šypsotis tiems kurie mane matė ne tik stiprią, ir viskas kas buvo už stiprybės ribų tegul nuplaus lietus.
Aš taip pasiilgau ir tas ilgesys žudo kai prašai dievo suteikti Tau dar vieną šansą , akimirka prisiglausti, ir tai nutinka tik sapne, ir nuleista galva klausi dangaus ar jis šaiposi? Nes taip supranti jog tai nebe įvyks niekad, noriu jog nepamirštum prisiminti apie mus , apie tai kaip kasdien lydėjau tave pro duris kai sunkiausia buvo pasakyti iki prieš Tau išeinant . Laukti sugrįžtančio iš darbo skaičiuojant minutes prie durų užmerkus akis užmigti.... Noras pagimdyti Tau sūnų , kartu pasodinti tvirčiausią gyvenimo medį kuris simbolizuotų vienybę mūsų kurios atrodo nebuvo. Ir tik tada kai prarandi supranti kur ir kada kaip klydai, kiek nedaug trūko tavo pergalei įrodyt jog štai , aš čia mes kartu . Ir viskas kas tvirčiausia tarp mūsų buvo tai buvom Mes nes užteko tiek kiek yra . Daugiau ir netrūko nes pasaulis tai Tu.
