Vargu ar kada nors būčiau pagalvojusi, kad teks prisipažinti - aš išdaviau. Apgavau daug nekaltų žmonių. žmonių, kurie manimi pasitikėjo ir manimi tikėjo. Aš kritau žemai ir galų gale šiame realiame žaidime bėgdama aš atsimušiau į kalėjimo tvorą. Mane nukratė elektra, ta suknista vienatvė, noras meilės, jos ieškojimas netinkamais keliais, viengulėje rusiškoje ruletėje - pamils arba ne. Bet tada su pratau, kad šis žaidimas be pralaimėjimo - mane sugniuždė, bet niekas apie tai nesužinojo. Aš nekiauksėjau ir nelojau. Net necypiau ir nemiauksėjau beieškodama prieglobsčio. Tada pasakiau, kad dirbtinai susikurta šlovė kai kurių akyse man visai nebereikalinga. Niekas neužgoš savigraužos, nes niekas niekada to net negalėjo įtarti, juk atrodžiau tokia laiminga ir tokia savimi pasitikinti kitų akyse. Tik aš pati turėjau tai įveikti. Ir žinau, kad visados teks gyventi su savimi. Nuo savęs nepabėgsi.. Tik jos, tik tos klaidos yra tai, kas esu Aš. Aš - iš didžiosios raidės.
Pranešimai
Rodomi įrašai nuo balandžio 5, 2017
Vieną dieną mes atleisim vienas kitam. Visi dumblai, kuriais isterikuodami aptaškėm vienas kitam veidus.. Jie sudžius ir nubyrės su netikra skūra. Tik mudu du nuogi stovėsim prieš vienas kitą ir verksim taip, kaip verkia mažos mergaitės arba dideli berniukai. Mes bijosim atsiprašyti vienas kito. Ar prisimeni, kada buvai mažas ir sakei, kad atsiprašyti lengva? Juk tereikia ištarti vieną žodį. O kaip dabar? Tas pats ir su manimi. Bet aš tau atleisiu ir be atsiprašymų. Man nereikia tavo žodžių. Aš tikiu, kad širdys linkusios klysti. Juk jos, galų gale nieko nemoka.. Tik besąlygiškai.. Žinai ką daryti.