Snaigės
Ir mano širdyje dar niekada nebuvo taip šalta, kaip tą kart . Buvo, bet ne taip. Ir galiausiai tu supranti , jog nepabėgsi nuo to ko bėgi, net ir bėgančius laikas vejasi , o tavęs pavyti jis taip ir nesugebėjo. Jam neišėjo. Taip pat kaip ir snaigėms mano širdyje ištirpti nebuvo lemta iki to, kaip tą kartą kai sėdi ir atrodo nieko nejauti , bet tik atrodo , o gerklę kažkas spaudžia ir tu liepi jam tylėti tam, kad ašaros neriedėtų, nes išgirdus jo balsą laikas sustoja ir snaigės virsta vandeniu. Tai akimirkai saulė nušviečia tavo kūną, jauti ,,nostalgiją''. Ir staiga viskas pavirsta ledu vidury vasaros tą patį kartą tik jau kitu metu.
