Būna ateina į tavo gyvenimą Žmogus. Ir tu pradedi dainuoti, nors anksčiau buvo gėda. Žmogus, kurį tu nori fotografuoti, nes tau jis visas gražus – ir piktas, ir lietum aplytas, ir sriuba apsipylęs.Ateina Žmogus, kuris tave prilaiko stovint autobuse, kad nenukristum ant pirmo posūkio. Būna, kai tikrai neturi jėgų ir įkvėpimo nieko daryti ir galvoji, kad nesi vertas daugiau nei pomidorai ant palangės, bet ateina va Tas žmogus ir tampa tavo palaikymo komanda, kuri priverčia patikėti, kad esi vertas daugiau ir dar daugiau. Ateina žmogus, kuriam nori papasakoti savo sapnus ir jis klausosi, net jei sapnavai, kad esi vabalas. Žmogus, kuriam pili arbatą į gražiausią savo turimą puodelį, kurio šiaip jau niekam neduodi. Būna tu sakai „Man labai reikia....“ ir Tas Žmogus tau paduoda šaukštelį, nes supranta, kad tu valgysi jogurtą ir turbūt ieškai šaukšto, ir taip jūs susikalbat be žodžių. Ateina Žmogus, kuris atsimena tavo mėgstamiausius saldainius, dainas ir šalis. Tas Žmogus taip besąlygiškai tave priima, kad tu iš tos laimės imi gražiau šukuotis ir dėtis gražesnius megztinius. Ateina Žmogus ir tu pastebi, kad pradėjai dažniau šypsotis nuotraukose, nes tiesiog...visada esi laimingas. Žmogus, kuris tampa tavo sąžinė mažuose nusikaltimuose, ir bendrininkas gražiuose žygdarbiuose. Ateina Tas, kuris nepalieka tavęs ligoj, ir dar pasako, kad gražiai atrodai, nors tau ir sloga. Tas Žmogus ateina į tavo gyvenimą su savo istorija, su savo šeima ir visais artimaisiais, kurių vardus išmoksti mintinai ir tau ima rūpėti, kaip gyvena jo mama, tėtis, sesė ar brolis, nes...jie tampa tau svarbūs. Ateina Žmogus, į kurį sutelpa tavo geriausias draugas ir mylimiausias žmogus viename. Ir tu labiau nei visada imi bijoti mirties – ne savo, o Jo. Ir labiau džiaugtis – ne savim, o Juo. Arba kartu. Vienas kitu.
Ateina žmogus ir tu pats kažkaip pasidarai labiau Žmogus.
