Tau...

Žmonės galvoja jog depresija tai lyg sušiktas pasirinkimas bet taip nera!  Tai ne pasirinkimas ir ne nuosprendis. Visa tai dėl to kad mes per daug save daliname kitiems nes to paties tikimės iš jų bet gaunam tik peilį į nugarą ir tu užsidarius savyje,  vienatvė pasirenka tave ir nesvarbu kad tu mėgini pradėti viską iš  naujo nuo nulio,ateina riba kai sau mintyse kartoji,, aš pasiduodu, nebegaliu, nebeturiu jėgų " .  Nebesuskaičiuočiau ant pirštų kiek esu turėjusi naujų pradžių ir kiek dar man jų prireiks, bet jausmas kuri jaučiu savyje,  man kelia nerimą.  Nesuvokiu kaip žmonės gali pamiršti akimirkas kurias tau atidavė,  blogį kurį tau atleido ir visgi koks žmogau tu esi stiprus jog po viso to dar sugebi pasakyti sau - aš stiprus,  viskas bus gerai... Guodi save nes niekas kitas tavęs nepaguos nesvarbu jog vakar atidavei žmogui visą savo širdį, jis nežino jog tu buvai jo nauja pradžia, šiąnakt tu galų gale miegi su kita.  Ir dar sako jog viskas priklauso nuo tavęs pačio.  Nixuja niekas nuo manęs nepriklauso,  nuo manęs niekas priklauso tik tai ar as pasiduosiu, ar mėginsiu DAR kartą kurių Nebesuskaičiuoju ant pirštų ir visgi laikui begant tave pamirš o tu skaičiuoji dienas ir lauki kol tave prisimins. Stebi is šono ir netiki tuo ka matai, kaip tas žmogus kuris tau buvo lyg pasaulis,  kurį apkabinus pries miegą, nereikia galvoti apie nieka tavo akyse stovi apkabines kitą?  Ir tai pasirinkimas?  Nepriversi kito žmogaus pamilti bet ka daryti su savimi?  Kaip susitvarkyti, susidelioti viska ir pradėti is naujo jei kiekvieną karta mėgini labai smarkiai nesuklupt, papūtus vėjui tu nukrenti kaip kortų namelis...  Kur man dėtis kaip man pamiršti tai ka akys mato?  Kaip negirdėti to, ka ausys girdi?  O šypsausi įjungus durneli, viskas gerai, pasaulis to nežino kas verda mano širdy.  Jis nesužinos nes tu jautiesi kaip niekas,  tu vienas. Nepriversi ir nesulaikysi pasaulio,jis sukasi.  supranti kad nėra tos vietos kuria galėtum vadinti namais...  Nes namai be jo, nebe namai.  Bega laikas ir tu prisimeni vis dažniau geras ir jaukias akimirkas kai jis ateina taves pasitikti grįžtančios is mokyklos, erzina tave vakarais, velia tau plaukus, glosto rankas,  svarbiausias dalykas yra nepamirsti jausti. Žmonės pamiršta smulkmenas prisilietimus,  dėmesį vienas kitam,  ėda vienas kita,  plėšo kaip pasiutę šunys negerbdami vienas kito nors iš tiesų jie nesusimasto kokie brangūs tą akimirką jie yra vienas kitam...  Jie negalvoja apie tai kaip jaučiasi kitas,  ir skausmas tampa kasdienybe.  Pripranti,  apsimeti jog taip turi buti, kaltini save dėl kito klaidų,  jo klaidas pripranti vadinti savo kalidomis, nes nenori prarasti žmogaus, o jis, jis nemato tavo pastangų tiesiog išeina ir ramiu veidu Tau pasako viskas, pamiršk.  Jautiesi niekas,  tuščia,  vėl krenti...  Žemyn...  vėl stojiesi ant kojų randi savyje drąsos mėginti dar kartą,  vėl is naujo bet veltui nes tave nupūs kaip rudens lapus i purvą,  liksi užmarštį ir be liksi saves klausti kur man rasti savo laimę,  speliosi kaip ji atrodo, ieškosi laimės kituose ir tikesies va tai ji laimė,  laimė išdavikė, o tu žiūrėk ir vėl sėdi čia viena. Aš nežinau kas yra laimė,  ar laimė kai turi kur grįžti,  ar laimė kai grįžti kur tavęs laukia?