Tau...
Kartais atrodo, jog gyvenu tarp dviejų skirtingų pasaulių.
Nežinau ar pati save taip išvedu iš to kelio kuris kartais atrodo tobulas, ar tai kažkas kito...
Atleisk, kad menęs nesupranti...
Atleisk, kad kartais aš būnu tokia bjauri...
Atleisk, kad neapkabinu, kai būna šalta...
Atleisk, kad negaliu. Nesugebu būti tobula Tau.
Atleisk, kad noriu švelumo...
Atleisk, jei kartais netiki žodžiais mano...
Perprasti sunkiau, nei manei...
Visi principai, mėginimai įrodyti, kad aš teisesnė ar kad visgi teisus tu... Po galais jie nieko verti. Kam mums to reikia?
Man to nereikia... <3
Aš nesuprasiu, pamėgink suprasti Tu. Man neužteks, neužteks visų tų malonių akimirkų. Dabar man jų trūksta. Trūksta tavęs...
O kaip buvo gera kai kartu galėjome vaikščioti rudeniniais lapais padengtu keliu šildantis savo rankas tavo delne? Nereikėjo pyktis, pykti ar rodyti principų. Nereikėjo vienam kito kaltinti, skaudinti. Nereikėjo ignoruoti. Nepastebėti... Nereikėjo nieko slėpti, meluoti ar dėl savo tiesos kiekvienam kovoti...
Nebėra mūsų. Esu tik aš ir esi tu.
Kaip gera buvo tada, kai viskas buvo tikra ir nuoširdu? Kai buvome mes? Viskas buvo labai gražu. Nejau nebuvo gera? Nejau tau kažko trūko? Man netrūko...
O dabar? Dabar man tavęs trūksta. Pasiilgau nuoširdumo. Nuoširžios tavo šypsenos... Momentų kai jautiesi laimingas... Kai tau apkabinus mane, visos mano sunkios mintys dingsta...
Visi pykčiai. Viskas griūva. Nejau gera taip ilgai stačius viską sutrypti ir leisti vėl iš naujo statyti?
Tau niekad nereikėjo nieko panašaus. Niekad man neatsakei į klausimus taip, kaip atsakei šiandien. Jei tau per sunku, nelaikyk. Tebunie viskas teka savo vaga. Aš nebeprašysiu tavęs, nebesakysiu tau, kad noriu apkabinti, kad man to reikia, kad man sunku... Nemanau ,kad dabar tai suprasi. Lauksiu to iš tavęs...
Norėjau tau būti daugiau nei paprasta drauge....
Taip aš klystu. Darau daug klaidų... Nejau vietoj viso to nebūtų buve paprasčiau nusileisti, apkabinti mane ir pasakyti, jog myli? Viskas būtų tuo išsisprendę. Dabar viskas būtų gerai... Neleisti išeiti, neleisti liūdėti, verkti, tiek daug apie visa tai galvoti...
Paklausk savęs ar tikrai myli? Ar tai tikra? Myli? Ar tiesiog sakai ,kad myli? Myli, kad neliūdėčiau, nesupykčiau? Nejau?
O aš myliu. Neleisk man išeiti ir neišeik tu. Man reikia tavęs... Tikėk manimi. Aš vis dsar tikiu tavimi. Juk tapti svetimais taip paprasta... <3
Jei jau moki smogt, tai išmok ir priimti.
Kaip visad jau skauda kalbėt tau nebyliai į ausį.
Ir tebūnie... Tebūnie, kas to klauso?
Tebūnie, tai kas buvo, aš pamiršiu.
Tik nekartok to daugiau, aš daugiau neprašysiu.
Tavo vienas ''NE' - man amžiams, prašyčiau.
Tada po šito net nelįst į akis.
Kaip visad jau skauda kalbėt tau nebyliai į ausį.
Ir tebūnie... Tebūnie, kas to klauso?
Tebūnie, tai kas buvo, aš pamiršiu.
Tik nekartok to daugiau, aš daugiau neprašysiu.
Tavo vienas ''NE' - man amžiams, prašyčiau.
Tada po šito net nelįst į akis.
Vėl pasirodo, vėl, vėl tyla, vėl žodžiai, vėjas, vėl aistra
Ir ne romanas čia, bet kas tai, kai lūpas liečia
Sukąsti į gniaužtus rožių spygliai, o ne lapai, kvapai.
Žodžiai pralieti rytoj...
Jau nebus taip kaip būta vakar dienoj
Vakar naktį: tai Jai tik aistra ir gal Ji jau nebeateis tokia niekada.
Ir tegul ištars Ji garsiai, bet mintyse provokuos vidinį balsą.
Tie prisiminimai likę ant kūno, vis kaskart primins su kuo Jai gera buvo,
Su kuo dalinosi save išlietą, į ką įdėjo šilumos, iš ko Jos paėmė šviežią,
dulkėm neapsėstą, neapkramčiotą kitų. Ir tik Jis galėjo Ją vėl perprasti žvilgsniu.
Paprasta taip paprastai, perprasti sunku, suprast sunkiau nei manei.
Ir ne romanas čia, bet kas tai, kai lūpas liečia
Sukąsti į gniaužtus rožių spygliai, o ne lapai, kvapai.
Žodžiai pralieti rytoj...
Jau nebus taip kaip būta vakar dienoj
Vakar naktį: tai Jai tik aistra ir gal Ji jau nebeateis tokia niekada.
Ir tegul ištars Ji garsiai, bet mintyse provokuos vidinį balsą.
Tie prisiminimai likę ant kūno, vis kaskart primins su kuo Jai gera buvo,
Su kuo dalinosi save išlietą, į ką įdėjo šilumos, iš ko Jos paėmė šviežią,
dulkėm neapsėstą, neapkramčiotą kitų. Ir tik Jis galėjo Ją vėl perprasti žvilgsniu.
Paprasta taip paprastai, perprasti sunku, suprast sunkiau nei manei.
