Tai, kas tikra...

 Kartais norėtųsi, kad užtektų tik mylėti. Bet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad tai sunkus ir kartais per daug jėgų pareikalaujantis darbas.
Kartais atrodo, kad viską mesiu ir bėgsiu šalin, kad viso to, ką patiriu su Juo, man nereikia. Pykčiai išsunkia visas jėgas, neberandi žodžių, kurie viską ištaisytų, o galų gale net nustoji jų ieškojusi. Bet kaskart Jį pamačiusi, suprantu, kad šalia savęs nenoriu matyti kito žmogaus. Kad Jis tas, kurį reikia saugoti.
Kartais norisi išjungti telefoną. Pabėgti kažkur, kur būčiau viena ir galėčiau pailsėti. Pailsėti nuo beprasmiškų kalbų, nuo nieko nereiškiančių, bet kartais stipriai žeidžiančių, pykčių. Bet kartais norisi būti tik su Juo. Pamiršti viską, kas buvo pasakyta. Apsimesti, kad viskas yra net per daug nuostabu.
Su Juo pamirštu laiką. Jis ištirpsta nepastebėtas. O Jis lieka. Žiūri į akis ir žada dalykus, kuriuos turbūt po mėnesio pamirš. Bet aš Juo tikiu..
Gerai suprantu, kad akimirkos praleistos su Juo - vienos geriausių mano gyvenime. Niekas dar taip nevertino mano buvimo šalia. Dar niekas taip ilgai nepakentė mano pykčio proveržio, susinervinimo valandų ar bumbėjimo dėl visko, kas yra man sakoma.
Nesakau, kad Jis yra tobulas vaikinas. Žiūrėdama į Jį prieš 2 metus, nebūčiau pagalvojusi, kad Jis kažkada taps man toks artimas. Visada norėjau kažko daugiau. Kažko atrodančio ypatingiau. Kol galiausiai supratau, kad paprasta išvaizda dažnai slepia ypatingą vidų. Ir man to suvokimo užteko.
Ieškojau tokio, kuris būtų ir kurio nebereiktų ieškoti. Radau.
Ieškojau tokio, kuris suprastų mane ir su kuriuo galėčiau kalbėtis apie viską. Radau.
Ieškojau tokio, kuriam nereiktų galvoti, ką pasakyti. Tokio, kuris vertintų mane ir mano buvimą šalia. Tokį, kuris mane pakęstu, kad ir kokia nepakenčiama būčiau. Tokio, kuris kartais tyla pasakytų daugiau negu žodžiais. Tokio, kuris pirmajai sakytų tai, ko niekam kitam nebūtų sakęs.
Ir aš radau. Jį.
Ir šią akimirką. Šiuo metu. Man nereikia kito. Aš neįsivaizduoju kito šalia. Ne šiandien. Ne dabar. Ne rytoj. Nesvarbu, kas mus sieja. Nesvarbu kokie kartais išdidūs būnam. Nesvarbu, kad kartais virš visko iškeliam savus principus. Mes visada sugebame save nugalėti ir atsiprašyti. Sugebame atleisti. Sugebame pamiršti. Sugebame nepaisant visų mažmožių, toliau mylėti vienas kitą. Ir, manau, kad tai svarbiausia.