Tau...

Ji trosko bendrauti.
Jis nemego zmoniu.
Ji nekente sniego.
Jis ji dievino.
Ji buvo svajotoja.
Jis netikejo pasakom.
Ji mylejo dangu.
Jis sake,kad tai banalu.
Jai patikdavo sedeti nakti ant stogo,ir ziuret i zvaigzdes.
Jis mieliau ziurejo i tv ekrana.
Ji mane,kad jis tas kurio jei reikia.
Jis laike ja maza mergaite.
Jis jei buvo viskas.
Ji jam buvo eilinis žaisliukas.
Ji buvo jautri.
Jis ja izeidinejo.
Ji liudejo.
Jis ironiskai sypsojosi.
Ji verke.
Jis tylejo.
Ji kentejo.
Jis nekreipe i tai dėmesio.
Ji pavargo.
Ji tapo tokia kokios norejo jis, pamilo salta sniega, nebesedi naktim ir nebežiuri i dangu,nes jis sake jog tai vaikiska.
Ji nustojo juoktis,nes jis visad sake kad tai naivu.
Bet jis pasigedo tos mazos svajojancios mergaites su spindincia sypsena ir meiliomis akimis.
Ji ziurejo i ji bejausmiu zvilgsniu.
Jis suprato,kad ji jam pati brangiausia.
Jis noretu ja susigrazinti.
Bet ji- nebetiki meile...